All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:
biddende vrouw

3.25 Ką reiškia visi šie gestai, ženklai ir spalvos?

Liturgija

Liturgijoje dalyvaujame skirtingomis laikysenomis: stovėdami, nusilenkdami, sėdėdami, klūpėdami... Tai yra skirtingi aktyvaus dalyvavimo liturgijoje būdai. Pavyzdžiui, kai meldžiamės, sudedame rankas ir nenaudojame jų niekam kitam.

Penkios liturginės spalvos, naudojamos kunigo drabužiams ir altoriaus papuošimui, yra balta, raudona, violetinė, juoda ir žalia. Kiekviena spalva yra susijusi su konkrečiomis liturginėmis šventėmis arba liturginių metų laiku.

> Daugiau skaityk knygoje

Stovėjimas – krikščionio maldos laikysena; nusilenkimas ir klūpojimas išreiškia pagarbą. Ramus sėdėjimas ir sudėtos rankos taip pat yra maldos ženklai.

Bažnyčios išmintis

Kaip švenčiama liturgija?

Liturgijos šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių, kurių reikšmė, įsišaknijusi kūrinijoje ir žmogiškosiose kultūrose, ryškėja per Senosios Sandoros įvykius ir pilnatviškai atsiskleidžia Kristaus Asmenyje bei veikloje. [KBKS 236]

Iš kur kyla sakramentiniai ženklai?

Kai kurie jų kyla iš kūrinijos (šviesa, vanduo, liepsna, duona, vynas, aliejus), kiti – iš visuomenės gyvenimo (mazgojimas, patepimas, duonos laužymas), treti – iš Senosios Sandoros išganymo istorijos (Velykų apeigos, aukos, rankų uždėjimas, pašventinimai). Šie ženklai, kai kurie iš jų normatyvūs ir nekintami, buvo perimti Kristaus ir tapo išganomojo bei pašventinamojo veikimo priemonėmis. [KBKS 237]

Kodėl liturginėse apeigose tiek daug ženklų ir simbolių?

Dievas žino, jog mes, žmonės, esame ne tik dvasinės, bet ir kūniškos būtybės, mums reikia ženklų ir simbolių, kad galėtume pripažinti ir nurodyti dvasinę, arba vidinę, tikrovę.

Savo vidines būsenas mes išreiškiame įvairiais ženklais – raudonomis rožėmis, sutuoktuvių žiedu, juodais drabužiais, grafičiais ar AIDS kaspinu, ir visi bemat juos supranta. Žmogumi tapęs Dievas gyvena tarp mūsų ir veikia mums suvokiamais ženklais: duona ir vynu, mūsų Krikšto vandeniu, Šventosios Dvasios patepimu. Mūsų atsakas į Kristaus įsteigtus šventuosius Dievo ženklus yra pagarbos ženklai: klūpojimas, atsistojimas klausant Evangelijos, nusilenkimas, rankų sudėjimas. Ir Dievo buvimo vietą kaip per vestuves puošiame gražiausiais papuošalais, kokius tik turime: gėlėmis, žvakėmis, muzika. Žinoma, ženklams išaiškinti reikia ir atitinkamų žodžių. [Youcat 181]

Kodėl turime Dievą prašyti?

Dievas mus kiaurai pažįsta ir žino, ko mums reikia. Tačiau Jis nori, kad mes prašytume: savo gyvenimo varge kreiptumės į Jį, Jo šauktumės, maldautume, melstume, skųstumės, net grumtumės su Juo maldoje.

Žinoma, Dievui nereikia mūsų maldų, kad mums padėtų. Tai, kad prašome, yra mūsų pačių labui. Neprašantis ir nenorintis prašyti žmogus užsisklendžia. Tik prašydamas žmogus atsiveria ir kreipiasi į visokio Gėrio Kūrėją. Prašantysis grįžta namo pas Tėvą. Prašymo malda užmezga teisingą žmogaus ryšį su Dievu, gerbiančiu mūsų laisvą apsisprendimą. [Youcat 486] 

Štai ką sako popiežiai

Jei adventas yra geriausias laiko, kviečiančio mus viltis Dievu, kuris ateina, pavyzdys, gavėnios metu mumyse atnaujinama viltis Tuo, kuris išvedė mus iš mirties į gyvenimą. Abu laikotarpiai yra apsivalymo ─ tai taip pat rodo jų bendra liturginė spalva, ─ tačiau gavėnia, visiškai nukreipta į Atpirkimo slėpinį, ypatingu būdu apibūdinama kaip „tikrojo atsivertimo kelias“. [Popiežius Benediktas XVI, Pelenų trečiadienio homilija, 2008 m. vasario 6 d.]