All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:
strips met pillen

4.40 O kaip organų donorystė, kraujo perpylimas ir stiprūs vaistai?

Gyvenimo pabaiga

Krikščionims gailestingoji meilė yra labai svarbi [>4.7] jų gyvenimo dalis. Organų ir kraujo paaukojimas taip pat yra gailestingosios meilės pavyzdžiai. Visada svarbu suvokti, kad savo kūnus gavome iš Dievo, kuris mus myli, ir turime juos saugoti [>4.31].

Skausmo malšinimas yra labai krikščioniškas dalykas. Netgi jeigu gyvenimas gali sutrumpėti dėl skausmą malšinančių vaistų vartojimo, toks gydymas vis tiek gali būti etiškas [>4.39]. Tai taikytina, kai siekiama ne sutrumpinti gyvenimą [>4.38], bet palengvinti sunkumus.

Daugiau skaityk knygoje [>Užsisakyk kitomis kalbomis]

Kraujo bei organų donorystė yra labai pagirtina. Tačiau be reikalo kelti pavojų savo gyvybei ar sveikatai yra blogai: kūnas tau suteiktas Dievo.

Bažnyčios išmintis

Ar priimtina prieš mirtį ir po jos transplantuoti ir dovanoti organus?

Organų transplantavimas morališkai priimtinas, jei su tuo sutinka donoras ir tai nėra jam per daug pavojinga. Prieš kilniai dovanojant organus po mirties, būtina galutinai įsitikinti, jog donoras tikrai miręs. [KBKS 476]

 

Kokios medicinos procedūros priimtinos, mirtį pripažinus neišvengiama?

Įprastinės ligonio slaugos teisėtai nutraukti negalima. Priešingai, teisėta vartoti skausmo malšinimo priemones, kuriomis nesiekiama numarinti, ir atsisakyti „užsispyrėliškosios terapijos“, t. y. neproporcingų medicinos procedūrų taikymo be pagrįstos teigiamo rezultato vilties. [KBKS 471

Kodėl svarbu būti organų donoru?

Organų donorystė gali pailginti ar pagerinti gyvenimą. Atliekama savo noru, be prievartos, ji yra tikras patarnavimas artimui.

Organų donorystė yra tikra, kai dar gyvas būdamas donoras duoda aiškų sutikimą laisva valia ir jei jis tuo tikslu nebuvo nužudytas. Yra ir gyvų žmonių donorystė, pavyzdžiui, transplantuojant kaulų čiulpus ar vieną inkstą. Prieš persodinant mirusio žmogaus organą, turi būti patvirtinta, kad donoras tikrai yra miręs ir, kai buvo gyvas, pats arba per savo atstovą davė tam sutikimą. [Youcat 391]

Ar galima padėti numirti?

Aktyvus mirties pagreitinimas visada yra nusižengimas įsakymui „Nežudyk“ (Iš 20,13). Tačiau būti šalia mirštančiojo ir jį paremti yra net humaniškumo įstatymas.

Ginčai dėl sąvokų aktyvi ir pasyvi pagalba mirštančiajam dažnai apsunkina debatus. Iš tikrųjų kalbama apie tai, ar mirštantį žmogų reikia nužudyti, ar leisti jam mirti. Aktyviai padedantis žmogui numirti nusižengia Penktam įsakymui, o pasyvus mirštančiojo pagalbininkas paklūsta artimo meilės įsakymui. Čia turima galvoje, kad tada, kai neabejotinai prisiartina paciento mirtis, yra nutraukiamas išimtinis, daug kainuojantis, neproporcingas laukiamiems rezultatams gydymas. Tai nuspręsti turi pats pacientas, arba toks jo sprendimas turi būti patvirtintas iš anksto. Jeigu jis to nebesugeba padaryti, nusprendžia jo įgaliotas asmuo, atsižvelgdamas į išdėstytą ar numanomą mirštančiojo norą. Niekada negalima nutraukti įprastinės slaugos mirštančiajam – ji yra artimo meilės ir gailestingumo įsakymas. Skausmą malšinantys vaistai yra leistini ir nepažeidžia žmogaus orumo, net jei jie gali sutrumpinti jo dienas. Čia svarbu, kad mirties nenorima nei kaip tikslo, nei kaip priemonės. [Youcat 382]

Štai ką sako popiežiai

<...> transplantatai yra didelis žingsnis į priekį. Ne vienas žmogus šiandien yra gyvas tiktai dėl organo transplantacijos. Transplantacinė medicina pasirodė esanti vertinga priemonė siekiant pirmutinio visos medicinos tikslo – tarnauti žmogui <...> vienas iš gyvybės autentiškos kultūros puoselėjimo būdų yra „organų atidavimas, kai jis atliekamas etiškai priimtinu būdu, siekiant suteikti galimybę pasveikti ir net išgyventi ligoniams, kartais neturintiems jokios kitos vilties“. [Popiežius Jonas Paulius II, Kreipimasis apie transplantaciją, 2000 m. rugpjūčio 29 d.]