All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

4.39 Ar reikia palaikyti žmogaus gyvybę bet kokia kaina?

Gyvenimo pabaiga

Ne, gydymas turėtų būti proporcingas siekiamam tikslui. Kiekvienas pacientas turi teisę į įprastą slaugą, tokią kaip maistas ir vanduo. Žinoma, ši įprasta slauga turėtų būti teikiama visada. Pavyzdžiui, žaizdos turėtų būti gydomos ir tvarstomos. Tačiau ne visada įmanoma teikti labai brangias ar radikalias gydymo priemones, kurios gali būti neproporcingos [>4.40].

Savo gyvenimus gavome iš Dievo ir žinome, kad vieną dieną mirsime [>4.37]. Labai krikščioniška yra pasitikėti Dievu ir pasiruošti mirčiai, kurios pats nesiekei [>4.38], bei neįsikibti į neproporcingas gydymo priemones bet kokia kaina.

Daugiau skaityk knygoje [>Užsisakyk kitomis kalbomis]

Ne bet kokia kaina: neproporcingai brangios arba varginančios gydymo priemonės nėra privalomos, o įprasta slauga turi būti teikiama iki mirties.

Bažnyčios išmintis

Kas draudžiama penktu įsakymu?

Kaip esmingai priešingi moraliniam įstatymui, penktu įsakymu draudžiami šie dalykai:

– tiesioginė ir tyčinė žmogžudystė bei bendrininkavimas joje;

– tiesioginis abortas, siektas kaip tikslas ar priemonė, taip pat bendrininkavimas jame, užtraukiantys ekskomuniką, nes žmogaus neliečiamybė absoliučiai gerbtina ir saugotina nuo pat jo pradėjimo;

– tiesioginė eutanazija, per kurią veiksmu arba tyčiniu neveiklumu nutraukiama gyvybė neįgaliesiems, ligoniams ar mirštantiesiems;

– savižudybė ir savanoriškas bendrininkavimas joje kaip sunkus nusižengimas teisingai Dievo, savo paties ir artimo meilei; atsakomybę už ją gali didinti keliamas papiktinimas ir mažinti psichikos sutrikimai arba didelė baimė. [KBKS 470]

Kokios medicinos procedūros priimtinos, mirtį pripažinus neišvengiama?

Įprastinės ligonio slaugos teisėtai nutraukti negalima. Priešingai, teisėta vartoti skausmo malšinimo priemones, kuriomis nesiekiama numarinti, ir atsisakyti „užsispyrėliškosios terapijos“, t. y. neproporcingų medicinos procedūrų taikymo be pagrįstos teigiamo rezultato vilties. [KBKS 471]

Ar galima padėti numirti?

Aktyvus mirties pagreitinimas visada yra nusižengimas įsakymui „Nežudyk“ (Iš 20,13). Tačiau būti šalia mirštančiojo ir jį paremti yra net humaniškumo įstatymas.

Ginčai dėl sąvokų aktyvi ir pasyvi pagalba mirštančiajam dažnai apsunkina debatus. Iš tikrųjų kalbama apie tai, ar mirštantį žmogų reikia nužudyti, ar leisti jam mirti. Aktyviai padedantis žmogui numirti nusižengia Penktam įsakymui, o pasyvus mirštančiojo pagalbininkas paklūsta artimo meilės įsakymui. Čia turima galvoje, kad tada, kai neabejotinai prisiartina paciento mirtis, yra nutraukiamas išimtinis, daug kainuojantis, neproporcingas laukiamiems rezultatams gydymas. Tai nuspręsti turi pats pacientas, arba toks jo sprendimas turi būti patvirtintas iš anksto. Jeigu jis to nebesugeba padaryti, nusprendžia jo įgaliotas asmuo, atsižvelgdamas į išdėstytą ar numanomą mirštančiojo norą. Niekada negalima nutraukti įprastinės slaugos mirštančiajam – ji yra artimo meilės ir gailestingumo įsakymas. Skausmą malšinantys vaistai yra leistini ir nepažeidžia žmogaus orumo, net jei jie gali sutrumpinti jo dienas. Čia svarbu, kad mirties nenorima nei kaip tikslo, nei kaip priemonės. [Youcat 382]

Štai ką sako popiežiai

Teisingas atsakas į kančią gyvenimo pabaigoje yra ne „aktyvioji eutanazija“, bet dėmesys, mirštančiojo globa – ypač padedant paliatyviajai medicinai <...> Daugybė kitų žmonių turėtų būti pasirengę sunkiai sergančiųjų bei mirštančiųjų globai skirti laiko ir pinigų bei akintini tai daryti. [Popiežius Benediktas XVI, Susitikimas su valdžios atstovais Vienoje, 2007 m. rugsėjo 7 d.]