3.3 Koks būdas melstis yra geriausias?

Yra penkios krikščionių maldos formos: laiminimas, garbinimas, prašymo ir užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo maldos. [Youcat 483]

Laiminimo malda – tai malda, kuria šaukiamės Dievo palaiminimo. Vien tik Dievas siunčia mums palaiminimą. Jo gerumas, Jo artumas, Jo gailestingumas – tai ir yra palaiminimas. Trumpiausia laiminimo malda: „Viešpats telaimina tave.“

Kiekvienas krikščionis privalo prašyti Dievą palaiminimo sau ir kitiems žmonėms. Tėvai gali paženklinti savo vaikų kaktas kryžiumi. Vienas kitą mylintys žmonės gali vienas kitą laiminti. Be to, kunigas, savo tarnystės galia, laimina Jėzaus vardu ir Bažnyčios pavedimu. Jo laiminimo prašymas yra ypač veiksmingas dėl jo Šventimų ir visos Bažnyčios maldos galios. [Youcat 484]

Žmogus, suvokęs esąs Dievo kūrinys, nuolankiai pripažįsta Visagalį ir Jį garbina. Tačiau krikščioniškasis garbinimas atsižvelgia ne tik į Dievo didybę, visagalybę ir šventumą. Jis suklumpa ir prieš Dievo Meilę, kuri tapo žmogumi Jėzuje Kristuje.

Iš tikrųjų Dievą garbinantis žmogus puola prieš Jį ant kelių ar net griūna kniūbsčias ant žemės. Taip išreiškiama žmogaus ir Dievo santykio tikrovė: Jis yra didis, o mes maži. Tačiau žmogus niekada nėra didesnis nei tuomet, kai klūpi prieš Jį laisva valia ir visiškai atsidavęs. Netikintis, kuris ieško Dievo ir pradeda melstis, taip gali rasti kelią link Dievo. [Youcat 485]

Dievas mus kiaurai pažįsta ir žino, ko mums reikia. Tačiau Jis nori, kad mes prašytume: savo gyvenimo varge kreiptumės į Jį, Jo šauktumės, maldautume, melstume, skųstumės, net grumtumės su Juo maldoje.

Žinoma, Dievui nereikia mūsų maldų, kad mums padėtų. Tai, kad prašome, yra mūsų pačių labui. Neprašantis ir nenorintis prašyti žmogus užsisklendžia. Tik prašydamas žmogus atsiveria ir kreipiasi į visokio Gėrio Kūrėją. Prašantysis grįžta namo pas Tėvą. Prašymo malda užmezga teisingą žmogaus ryšį su Dievu, gerbiančiu mūsų laisvą apsisprendimą. [Youcat 486]

Kaip Abraomas prašė dėl Sodomos gyventojų, kaip Jėzus užtarė savo mokinius, kaip pirmųjų krikščionių bendruomenė meldėsi užtardama ir žiūrėjo „kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), taip krikščionys visada meldžiasi už visus – už artimuosius, mylimus savo žmones, už svetimus, tolimus žmones ir net už savo priešus.

Juo daugiau mes meldžiamės, tuo stipriau jaučiame, kad įeiname į dvasinę šeimą, kurios maldos turi jėgą ir galią. Rūpindamiesi mylimais žmonėmis, mes priklausome žmonijos šeimai, galime gauti jėgų iš kitų žmonių maldų ir prašyti Dievo pagalbos kitiems. [Youcat 487]

Kas esame ir viskas, ką turime, kyla iš Dievo. Paulius sako: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Dėkingumas Dievui, visa ko Davėjui, daro žmogų laimingą.

Didžiausia padėkos malda yra Jėzaus Eucharistija (gr. dėkojimas), kai Jis paima duoną ir vyną, kad jais atnašautų Dievui visą perkeistą kūriniją. Visų krikščionių dėkingumas įeina į šią didžiausią Jėzaus padėkos maldą. Juk ir mes Jėzaus keičiami ir išganomi, todėl iš visos širdies galime būti dėkingi Dievui ir pasakyti Jam tai įvairiausiais būdais. [Youcat 488]

Dievui nereikia mūsų plojimų, tačiau mums reikia išreikšti mūsų spontanišką džiaugsmą Dievu ir mūsų širdies džiūgavimą. Mes šloviname Dievą, kad Jis yra ir už Jo gerumą. Šlovindami mes jau dabar prisidedame prie amžino angelų ir šventųjų Dievo šlovinimo danguje. [Youcat 489]

Taip, melstis galima visur. Tačiau katalikas nuolat apsilanko vietoje, kur Dievas „gyvena“ ypatingu būdu. Pirmiausia tai katalikų bažnyčios, kurių tabernakulyje mūsų Viešpats visada esti duonos pavidalu.

Labai svarbu melstis visur: mokykloje, troleibuse, vakarėlyje, bendraujant su draugais. Visas pasaulis turi būti persmelktas Dievo palaiminimo. Taip pat svarbu lankyti šventas vietas, kur mūsų laukia Dievas, kad mes pas Jį pailsėtume, būtume Jo sustiprinti, pripildyti ir išsiųsti. Tikras krikščionis į bažnyčią niekada neina tik įžymybių apžiūrėti. Jis akimirkai nutyla, pasimeldžia ir atnaujina savo draugystės ir meilės ryšį su Dievu. [Youcat 498]