All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

1.23 Kodėl Abraomas toks svarbus

Svarbiausi Senojo Testamento įvykiai

Abraomas turėjo beveik viską, ko norėjo, kai vieną dieną Dievas paprašė jį palikti savo kraštą ir turtus bei keliauti su šeima į žemę, kurią Dievas jam parodys (Pr 12:1)Pr 12:1: VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“.. Dievas pažadėjo jam daug palikuonių. Abraomas patikėjo Dievu ir teisingai padarė: nepaisant garbaus amžiaus, Abraomui ir jo žmonai Sarai gimė sūnus (Izaokas) (Pr 21:2-3)Pr 21:2-3: Sara pradėjo ir pagimdė Abraomui jo senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs. Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą..

Didžiausias išbandymas buvo, kai Dievas paprašė Abraomo paaukoti savo sūnų. Nepaisant sielvarto, kurį jautė, Abraomas norėjo paklusti, bet Dievas kaip tik laiku jį sustabdė. Abraomas parodė, kad meilė Dievui jam buvo svarbesnė už visa kita, ir šitaip jis bendradarbiavo su Dievo planu. Per mus Dievas gali nuveikti didelių dalykų, jeigu pasitikime Juo ir bendradarbiaujame su Juo.

> Daugiau skaityk knygoje

Dievas pašaukė Abraomą būti mūsų „Tikėjimo Tėvu“. Abraomas buvo klusnus Dievui ir už pasitikėjimą buvo apdovanotas taip, kaip nė neįsivaizdavo.

Bažnyčios išmintis

Kaip Dievas apsireiškia Senajame Testamente?

Dievas Senajame Testamente pasirodo kaip Dievas, kuris iš meilės sukūrė pasaulį ir žmonėms lieka ištikimas net tuomet, kai jie dėl nuodėmės nuo Jo pasitraukia.

Dievas istorijoje daug kartų leido save pažinti: su Nojumi Jis sudaro sandorą, kad išgelbėtų visas gyvas esybes. Jis pašaukia Abraomą, kad jį padarytų "tautų daugybės protėviu" (Pr 17:5b), pažadėdamas jam, jog "visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą" (Pr 12:3b). Iš Abraomo kilusi Izraelio tauta tampa ypatinga Jo nuosavybe. Mozei Dievas pasako, kaip Jį vadinti. Jis paslaptingai vadinamas JHWH, dažniausiai rašomas JHWH, reiškia: "Aš esu, kuris esu" (Iš 3:14). Jis išvaduoja Izraelio tautą iš Egipto vergovės, ant Sinajaus kalno sudaro Sandorą ir per Mozę duoda Izraelio tautai Įstatymą. Dievas vis siunčia savo tautai pranašus, kurie kviečia ją atsiversti ir atnaujinti Sandorą. Pranašai skelbia, kad Dievas sudarys naują ir amžiną Sandorą, kuri nuves į visišką atsinaujinimą ir galutinį išganymą. Ši Sandora apims visus žmones. [Youcat 8]

Kokie yra svarbiausi tikėjimo klusnumo liudytojai Šventajame Rašte?

Liudytojų daug, o iš jų išsiskiria du: Abraomas išmėginamas "patikėjo Dievu" (Rom 4:3) ir visada paklusdavo jo kvietimui, todėl tapo "tėvu visiems tikintiesiems" (plg. Rom 4:11-18); Mergelė Marija per visą savo gyvenimą tobuliausiai įgyvendino tikėjimo klusnumą, ištarusi: Fiat mihi secundum Verbum tuum – "Tebūna man, kaip tu pasakei"(Lk 1:38). [KBKS 26]

Kaip mums atsakyti Dievui, kai Jis į mus prabyla?

Dievui atsakyti reikia tikėjimu. 

Tikėjimui reikia turėti „imlią širdį“ (1 Kar 3:9). Dievas visokiausiais būdais ieško ryšio su mumis. Kiekviename susitikime, kiekviename jaudinančiame gamtos reiškinyje, kiekviename, atrodo, atsitiktinume, kiekviename iššūkyje ar varge slypi Dievo žinia mums. Dar aiškiau Jis kalba mums, kai kreipiasi savo žodžiu ar sąžinės balsu. Jis kalbasi su mumis kaip su bičiuliais. Todėl ir mes turime Jam atsakyti kaip bičiuliai, Jį tikėti, visiškai Juo pasitikėti, mokytis vis geriau Jį pažinti ir besąlygiškai priimti Jo valią. [Youcat 20]

Štai ką sako popiežiai

"Sudaręs sandorą su Abraomu (plg. Pr 15:18) ir per Mozę su Izraelio liaudimi (plg.  24:8), įsigijęs tautą jis apsireiškė žodžiais ir darbais kaip vienintelis, tikrasis, gyvasis Dievas, idant Izraelis patirtų, kokie Dievo keliai pas žmones ir, pačiam Dievui kalbant pranašų lūpomis, tuos kelius vis giliau ir aiškiau suprastų ir vis plačiau skelbtų tautoms. [Popiežius Benediktas XVI, Verbum Domini, 11]