All Tweets
prev
Ankstesnis:1.47 Ar turėčiau bijoti skaistyklos?
next
Kitas:1.49 Kada bus laikų pabaiga?

1.48 Ar danguje sutiksiu savo augintinį?

Dangus, pragaras ar skaistykla?

Dievas patikėjo gyvūnus žmogaus globai (Pr 2:19-20)Pr 2:19-20: Taigi Viešpats Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.. Šventasis Pranciškus yra puikus pavyzdys, kaip galime mylėti gyvūnus nepersistengdami. Kartais galime užmegzti stiprų ryšį su gyvūnu.

Yra esminių skirtumų tarp žmonių ir gyvūnų, tokių kaip faktas, kad gyvūnai vadovaujasi savo instinktais, o žmonės gali racionaliai mąstyti. Šventajame Rašte apie gyvūnus kalbama kaip apie rūšis, bet apie žmones – kaip apie išskirtinius asmenis. Dievas sąmoningai sukūrė kiekvieną iš mūsų. Be savo žemiškojo gyvenimo gyvūnai neturi kito tikslo. Danguje mes būsime visiškai laimingi, nes garbinsime Dievą amžinai. Todėl savo augintinių ten nepasigesime.

Kitaip nei žmonės, gyvūnai neturi nemirtingų sielų. Mirtis jiems yra pabaiga.
Bažnyčios išmintis

Kas liepiama septintu įsakymu?

Septintu įsakymu liepiama gerbti kito gėrybes, puoselėjant teisingumą ir meilę, susivaldymą ir solidarumą. Juo ypač reikalaujama laikytis duotų pažadų ir sudarytų sutarčių; atitaisyti padarytą neteisybę ir grąžinti pavogtas gėrybes; gerbti kūrinijos integralumą, protingai ir saikingai naudojantis pasaulio mineralų, augalijos ir gyvūnijos ištekliais, ypač atsižvelgiant į rūšis, kurioms gresia išnykimas. [KBKS 506]

Kaip privalome elgtis su gyvūnais?

Gyvūnai yra kūriniai, kaip ir mes, tad jiems turime būti palankūs ir jais džiaugtis, kaip Dievas jais džiaugiasi.

Gyvūnai taip pat yra jaučiantys Dievo kūriniai. Darome nuodėmę juos kankindami, palikdami likimo valiai ir be reikalo žudydami. Tačiau meilę žmogui privalu laikyti aukštesne meile nei meilę gyvūnui. [Youcat 437]

Kaip žmoguje siela ir kūnas sudaro vienybę?

Žmogaus asmuo yra kūninė ir kartu dvasinė būtybė. Dvasia ir medžiaga žmoguje sudaro vieną prigimtį. Ši vienybė tokia glaudi, kad dėl dvasinio prado, kuris yra siela, kūnas, kuris yra medžiaga, tampa gyvu žmogaus kūnu ir įgauna Dievo paveikslo kilnumo. [KBKS 69]

Kas yra siela?

Tik siela žmogų padaro žmogumi, ji – jo dvasinė gyvybė, dvasinis pradmuo, tai, kas intymiausia ir vertingiausia. Būtent sielai veikiant materialų kūną, žmogus tampa gyvas ir žmogiškas. Tik dėl sielos jis gali sakyti „Aš“, tik dėl jos žmogus yra Dievo sukurta išskirtinė būtybė.

Žmogus yra ir kūniška, ir dvasinė būtybė. Kadangi dvasia nėra kūno funkcija, jos negalima kildinti iš materialios žmogaus sandaros. Išmintis mums sako: turi būti dvasinis pradmuo, susijęs su kūnu, bet netapatus jam. Mes jį vadiname „siela“. Nors sielos moksliškai įrodyti negalima, be šio dvasinio materiją pranokstančio pradmens žmogaus nebūtų įmanoma suvokti kaip dvasinės būtybės. [Youcat 62]

Iš kur žmogus gavo sielą?

Žmogaus siela yra Dievo sukurta, o ne iš tėvų paveldėta.

Žmogaus siela negali būti nei materijos evoliucijos vaisius, nei genetinio tėvo ir motinos ryšio padarinys. Slėpinį, kad kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį kaip vienintelė dvasinė būtybė, Bažnyčia apibrėžia taip: Dievas duoda žmogui sielą, kuri yra nemari – ji nemiršta, kai miršta kūnas, kurį žmogus atgaus prisikeldamas. Kai sakoma, kad turi sielą, turima galvoje, kad Dievas sukūrė žmogų ne tik kaip būtybę, bet ir kaip asmenį ir pašaukė į nesibaigiančią bendrystę su Juo. [Youcat 63]

Štai ką sako popiežiai

Nors kitoms būtybėms, kurios nėra pašauktos į amžinybę, mirtis reiškia tik egzistavimo žemėje pabaigą, mumyse nuodėmė sukuria bedugnę, kurios rizikuojame būti amžinai praryti, jeigu dangiškasis Tėvas neištiesia mums rankos. [Popiežius Benediktas XVI, Homilija, 2008 m. sausio 13 d.]