All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

1.46 Koks yra pragaras?

Dangus, pragaras ar skaistykla?

Jei kas nors gali laisvai pasirinkti Dievą, jis taip pat turi turėti galimybę Jį atmesti – kitaip pasirinkimas nėra laisvas. Tas, kuris sąmoningai ir galutinai atmeta Dievą ir Jo meilę, pasirenka pragarą. Iš tikrųjų mes tiksliai nežinome, koks yra pragaras.

Žinome, kad tai yra vieta be džiaugsmo, nes tikrąją laimę galima rasti tik su Dievu. Pragaras kupinas skausmo ir kančios. Dar blogiau – žmonės ten yra amžinai vieniši, nes vyrauja savanaudiškumas. Didesnės priešybės dangui nesugalvosi! Laimei, kol esame čia, žemėje, mes vis dar turime galimybę gailėtis dėl savo nuodėmių ir priimti Dievo meilę bei atleidimą.

                                                                                                                   > Daugiau skaityk knygoje

Pragaras yra nuolatinis atsiskyrimas nuo Dievo meilės, kai žmogus yra sukaustytas puikybės ir savanaudiškumo skausme bei liūdesyje.

Bažnyčios išmintis

Kaip nuodėmės skirstomos pagal sunkumą?

Skirstomos į mirtinąsias ir lengvąsias nuodėmes. [KBKS 394]

Kada padaroma mirtinoji nuodėmė?

Mirtinoji nuodėmė padaroma tada, kai ji susijusi su svarbiu dalyku ir kartu padaryta aiškiai suprantant ir laisvai sutinkant. Ši nuodėmė naikina mumyse meilę, atima pašvenčiamąją malonę ir, jei dėl jos nesigailime, nuveda į amžinąją mirtį pragare. Ji paprastai atleidžiama Krikšto ir Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentais. [KBKS 395]

Kuo skiriasi sunkiosios (mirtinos) nuodėmės nuo lengvųjų?

Sunkioji nuodėmė širdyje sunaikina dieviškąją meilės galią, be kurios neįmanoma amžinoji laimė. Dėl to ji dar vadinama mirtina nuodėme. Sunkioji nuodėmė nutraukia ryšį su Dievu, o lengvoji jį tik susilpnina.

Sunkioji nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo. Tai tokia nuodėmė, kurios objektas yra labai svarbus – gyvybė arba pats Dievas (pvz., žmogžudystė, piktžodžiavimas, svetimavimas ir pan.) – ir kuri padaryta visiškai sąmoningai ir visiškai laisva valia. Lengvoji nuodėmė – kai jos objektas ne toks svarbus (garbė, tiesa, nuosavybė) arba kai nuodėmė padaroma be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo. Tokios nuodėmės pažeidžia ryšį su Dievu, bet jo nenutraukia. [Youcat 316]

Kaip išsivaduoti iš sunkiosios nuodėmės ir atkurti ryšį su Dievu?

Kad atkurtų sunkiosios nuodėmės nutrauktą ryšį ir susitaikintų su Dievu, katalikas turi atlikti išpažintį. [Youcat 317]

Kaip suderinti pragaro egzistavimą su begaliniu Dievo gerumu?

Dievas nori, "kad visi atsiverstų" (2 Pt 3:9), tačiau, sukūręs žmogų laisvą ir atsakingą, jis gerbia jo apsisprendimą. Tad žmogus, būdamas visiškai savarankiškas, pats savanoriškai atsisako bendrystės su Dievu, jei iki mirties išlieka mirtinojoje nuodėmėje, atmesdamas gailestingąją Dievo meilę. [KBKS 213]

Ką vadiname pragaru?

Pragaras yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, visiškas, absoliutus meilės nebuvimas.

Tie, kurie miršta turėdami sunkią nuodėmę ir nesigailėdami dėl jos, atstumdami gailestingąją, atleidžiančią Dievo meilę, patys sąmoningai ir savo noru atsiskiria nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos. Ar iš tikrųjų kas nors mirties akimirką, žiūrėdamas absoliučiajai Meilei į akis, gali sakyti "ne", mes nežinome. Tačiau mūsų turima laisvė lemia tokią galimybę. Jėzus nuolat perspėja, kad galime galutinai nuo Jo atsiskirti, jei būsime akli ir kurti seserų ir brolių vargui: "Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams ... kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte." (Mt 25:41, 45) [Youcat 161]

Jei Dievas yra Meilė, tai kaip gali būti pragaras?

Ne Dievas pasmerkia žmogų. Pats žmogus, atstūmęs gailestingąją Dievo meilę, savo noru atsisako (amžinojo) gyvenimo, atsiskirdamas nuo bendrystės su Dievu. [Youcat 162]

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

Tėra tik viena pragaro ugnis, bet ji nekankina visų nusidėjėlių vienodai, nes kiekvienas patiria savo kančią pagal kaltės mastą ... Lygiai kaip dangaus džiaugsmai niekada nesibaigs, taip nėra pabaigos ir pasmerktųjų kentėjimams. [Šv. Grigalius Didysis, Dialogai, 4:43 (ML 77, 401)]