All Questions
prev
Ankstesnis:3.38 Kam išpažinti kunigui, užuot išpažinus tik Dievui?
next
Kitas:3.40 Ar Ligonių patepimas yra tas pats, kas Paskutinis patepimas?

3.39 Kaip tinkamai atlikti Išpažintį?

Sakramentai

Išpažinčiai pasiruoši prašydamas Dievo pagalbos atpažinti, kas tavo gyvenime neteisinga ir nuodėminga. Šis mygtukas veda į sąrašą su klausimais, kurie tau gali padėti pasiruošti išpažinčiai:

Tada eini pas kunigą ir paprašai jo palaiminimo, kad tinkamai išpažintum. Glaustai, iki galo bei aiškiai išpažįsti savo padarytas nuodėmes. Tada kunigas duoda patarimų ir skiria atgailą. #TwGOD app'se rasi, kaip žingsnis po žingsio prieiti Susitaikinimo sakramento. [Melstis > Katalikų maldos > 7. Sakramentai].

Tada kunigas suteiks tau išrišimą (Dievo atleidimą). Tą akimirką Dievas atleidžia tau visas nuodėmes, kurias gailėdamasis išpažinai. Tai reiškia, kad tavo nuodėmės buvo tiesiog nuplautos ir kad gali tęsti savo, kaip krikščionio, gyvenimą.

Kad tinkamai atliktum Išpažintį, melsk savo nuodėmių pažinimo ir būk nuoširdus su kunigu. Dievas iš tiesų atleidžia tau per kunigo duodamą išrišimą.
Bažnyčios išmintis

Kokie yra esminiai Sutaikinimo sakramento elementai?

Jų yra du: Šventosios Dvasios veikimu atsiverčiančio žmogaus veiksmai ir Kristaus vardu atleidimą suteikiančio bei atsilyginimo pobūdį nustatančio kunigo išrišimas. [KBKS 302]

Ar nuodėmklausys yra saistomas paslapties?

Dėl šios tarnybos subtilumo bei didybės ir dėl prideramos pagarbos žmonėms visi nuodėmklausiai, saistomi griežčiausių bausmių, yra įpareigoti be jokios išimties saugoti sakramentinį antspaudą, t. y. laikyti visiškoje paslaptyje per išpažintį sužinotas nuodėmes. [KBKS 309]

Kaip dar vadinamas Atgailos sakramentas?

Atgailos sakramentas dar vadinamas Sutaikinimo, Atleidimo, Atsivertimo sakramentu arba Išpažintimi. [Youcat 225]

Mes turime Krikštą, sutaikinantį mus su Dievu, tai kam mums Sutaikinimo sakramentas?

Nors Krikštas išplėšia iš nuodėmės bei mirties valdžios ir perkelia mus į naują Dievo vaikų gyvenimą, jis neišvaduoja nuo žmogiškųjų silpnybių ir polinkio nusidėti. Todėl mums reikia priemonės, kuri vėl sutaikintų mus su Dievu. Ta priemonė yra išpažintis.

Dabar nemadinga eiti išpažinties; galbūt todėl, kad tai nėra lengva ir iš pradžių reikalauja didelių pastangų. Tačiau išpažintis yra viena iš didžiausių malonių, nes mes savo gyvenimą galime kaskart pradėti iš naujo – tikrai iš naujo: visiškai išsilaisvinę iš naštų ir be vakarykščių skolų, priimti į Meilę ir įgavę naujų jėgų. Gailestingasis Dievas labiausiai trokšta, kad mes naudotumės Jo gailestingumu. Nuodėmes išpažinęs tikintysis atverčia naują, baltą savo gyvenimo knygos puslapį. [Youcat 226]

Kas įsteigė Atgailos sakramentą?

Pats Jėzus įsteigė Atgailos sakramentą, kai Velykų dieną pasirodė apaštalams ir jiems įsakė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

Nėra gražesnio paaiškinimo, kas vyksta per Atgailos sakramentą, nei Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį tėvą: mes klystame, painiojamės, žlungame, tačiau mūsų Tėvas laukia mūsų su dideliu, begaliniu ilgesiu; Jis atleidžia mums, kai mes grįžtame; kaskart mus priima, atleidžia nuodėmes. Jėzus pats atleido nuodėmes daugeliui žmonių; ir tai Jam buvo svarbiau, nei daryti stebuklus. Nuodėmių atleidimą Jis laikė aiškiu ženklu, jog prasideda Dievo Karalystė, kurioje bus užgydytos visos žaizdos ir nušluostytos visos ašaros. Šventosios Dvasios galią atleisti nuodėmes Jis perdavė savo apaštalams. Eidami pas kunigą atlikti išpažinties, mes puolame savo dangiškajam Tėvui į rankas. [Youcat 227]

Kas gali atleisti nuodėmes?

Tik Dievas gali atleisti nuodėmes. „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5) – galėjo ištarti tik Jėzus, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tik todėl, kad Jėzus juos įgaliojo, kunigai gali Jo vardu atleisti mums nuodėmes.

Pasitaiko manančių, kad jie patys susitars su Dievu, jiems nereikia kunigo! Tačiau Dievas mano kitaip. Jis mus pažįsta. Mes apgaudinėjame save dėl savo nuodėmių, slepiame jas nuo savęs, mielai „sušluojame po kilimu“. Todėl Dievas nori, kad mes pripažintume, išsakytume savo nuodėmes ir jas išpažintume akis į akį. Todėl kunigams pasakyta: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – bus sulaikytos“ (Jn 20, 23). [Youcat 228]

Kokias nuodėmes reikia išpažinti?

Paprastai visos sunkios nuodėmės, kurios prisimenamos nuoširdžiai tiriant savo sąžinę ir kurios dar nėra išpažintos, gali būti atleistos tik per asmeninės išpažinties Sakramentą.

Žinoma, dažnas varžosi atlikti išpažintį. Tačiau nugalėti savo nesmagumą – tai žengti pirmą žingsnį norint dvasiškai pasveikti. Neretai padeda mintis, kad ir popiežiui reikia drąsos išpažinti kitam kunigui – o per jį Dievui – savo kaltes ir silpnybes. Tik gyvybiškai svarbiais atvejais (pavyzdžiui, kare, per oro antskrydį ar iškilus kitam mirties pavojui didelei žmonių grupei) kunigas gali duoti bendrą išrišimą neatlikusiems asmeninės išpažinties (vadinamasis visuotinis išrišimas). Žinoma, pirmai progai pasitaikius, būtina sunkias nuodėmes išpažinti per asmeninę išpažintį. [Youcat 233]

Nuo kada būtina išpažinti sunkias nuodėmes? Kaip dažnai reikia atlikti išpažintį?

Kiekvienas tikintysis sulaukęs sąmoningo amžiaus turi išpažinti savo sunkias nuodėmes. Bažnyčia įsakmiai rekomenduoja tai daryti bent kartą per metus. Padarę sunkią nuodėmę, prieš priimdami Šv. Komuniją, būtinai turime atlikti išpažintį.

Anot Bažnyčios, sąmoningas amžius yra, kai žmogus sugeba vadovautis protu ir skirti, kas gera ir kas bloga. [Youcat 234]

Ar gali kunigas kam nors pasakoti, ką išgirsta per išpažintį?

Ne, jokiu būdu. Jį saisto absoliuti išpažinties paslaptis. Kunigas būtų ekskomunikuojamas, jei kitiems pasakytų, ką sužinojo per išpažintį. Net policija negali jam to įsakyti ar nurodyti.

Kunigui nėra rimtesnio dalyko už išpažinties paslaptį. Yra kunigų, dėl to nukankintų ir mirusių. Todėl galima visiškai atvirai ir su dideliu pasitikėjimu viską sakyti kunigui, nes per išpažintį vienintelė kunigo užduotis yra būti „Dievo ausimi“. [Youcat 238]

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

„Atgailaukite ir aš jus išgelbėsiu“ (Ez 18, 21); ir vėl: „Kaip aš gyvas, ─ sako Viešpats, ─ noriu atgailos, o ne mirties“ (Ez 33, 11). Taigi atgaila yra gyvenimas, kadangi jos norima labiau nei mirties. Tą atgailą, o nusidėjėli, kaip aš pats <...> tu taip skubi apkabinti, tarsi žmogus išsigelbėjimo lentą, sudužus laivui. Tai ištrauks tave skęstant nuodėmių bangose ir neš į priekį – į dieviškojo gailestingumo uostą. [Tertulijonas, Apie atgailą, 4 sk. (ML 1, 1233)]