All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:
abdij

2.25 Kaip prasidėjo vienuolinis gyvenimas?

Romėnai, Susirinkimai ir Bažnyčios Tėvai

Tarp pirmųjų krikščionių jau buvo žmonių, kurie pasirinko maldos, asketizmo, abstinencijos (celibato) bei pagalbos artimui gyvenimą. Kai persekiojimai ir kankinių mirtys daugmaž pasibaigė, žmonės ėmė ieškoti kitų būdų atiduoti savo gyvenimus Dievui.

Kai kurie vienuoliai pasirinko gyventi kaip atsiskyrėliai (eremitai) dykumoje (pvz., dabartiniame Egipte ir Sirijoje). Apie 325 m. keletas atsiskyrėlių ėmė gyventi bendruomenėje, kurioje pakluso savo vyresniajam. Tai buvo vienuolinio gyvenimo pradžia. Vėliau buvo įsteigti tiek vyrų, tiek moterų vienuoliniai ordinai. Be maldos gyvenimo šie vienuoliai skyrė laiko ir studijoms, medicinai, žemės ūkiui bei knygų rašymui ir perrašymui.

> Daugiau skaityk knygoje

Vienuolinis gyvenimas prasidėjo, kai vyrai ir moterys atsiskyrė nuo pasaulio siekdami visiškai pasišvęsti Dievui.

Štai ką sako popiežiai

[Šventojo Bazilijaus raštus] naudojo daugelis vienuolinių regulų kūrėjų, net ir šventasis Benediktas, kuris laikė Bazilijų savo mokytoju <...> Dėl šios priežasties daug žmonių mano, jog svarbią Bažnyčios gyvenimo struktūrą – vienuolinį gyvenimą – iš esmės įsteigė šventasis Bazilijus. Daugių daugiausia jo įnašas buvo lemiamas apibrėžiant vienuolinio gyvenimo specifiškumą. [Jonas Paulius II, Patres Ecclesiae, 2]