2.19 Kodėl romėnai persekiojo krikščionis?
64-aisiais Viešpaties metais didžiulis gaisras sunaikino didžiąją dalį Romos. Imperatorius Neronas dėl to kaltino krikščionis. Šv. Petras, šv. Paulius ir daug kitų krikščionių po šios nelaimės mirė kaip kankiniai. Krikščionys taip pat buvo persekiojami vėlesniais amžiais.
Romos imperatoriams problema buvo tai, kad krikščionys atsisakė išsižadėti savo tikėjimo ir vietoj to garbinti imperatorių bei Romos dievus. Valdant imperatoriui Decijui (249–251 m.), mirė dešimtys tūkstančių krikščionių. Dioklecianas (284–305 m.) buvo tarp kitų Romos imperatorių, kurie bandė sunaikinti Bažnyčią, tačiau jam nepavyko to padaryti.
Rašau visoms Bažnyčioms ir skelbiu visiems, kad mielai numirsiu už Dievą, jei tik man nesutrukdysite. Meldžiu, kad jūsų gražūs norai nepasidarytų man neparankūs. Leiskite man tapti žvėrių maistu, nes žvėrių dėka galėsiu susitikti su Dievu. Aš esu Dievo kviečiai ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona. [Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas romiečiams, 4 sk. (MG 5, 689; vertimas į lietuvių k. iš Bažnyčios Tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo: antologija, Vilnius: Aidai, 2003, p. 59)]
