2.33 Kas atsitiko prasidėjus Atgimimui (Renesansui)?
XIII-XIV amžiuje būta daug painiavos dėl tikrojo popiežiaus, nes tuo pačiu metu keli žmonės tvirtino juo esą. Tik 1417 m. visos suinteresuotos grupės pripažino Martyną V vieninteliu tikru popiežiumi.
Popiežiai ėmė kaupti vis daugiau turtų ir gyventi pasaulietiškai. Dėl šių problemų Bažnyčiai žūtbūt reikėjo iš naujo atkreipti dėmesį į tikrąjį Jėzaus sekimą, kuris mažesniu mastu iš tiesų vyko. Tačiau Renesanso laikais dėmesio centru dažnai tapdavo žmogus, o ne Dievas. Deja, tai kartais atsispindėjo ir Bažnyčios valdyme.
Kilus dideliam konfliktui tarp karaliaus Pilypo IV Gražiojo ir popiežiaus Bonifaco VIII, Dunsas Škotas, rinkdamasis savanorišką tremtį, išvyko iš Paryžiaus, nes nenorėjo pasirašyti popiežiui priešiško dokumento, kaip karaliaus buvo liepta visiems vienuoliams <...> toks poelgis akina mus atminti, kaip dažnai Bažnyčios istorijoje tikintiesiems dėl ištikimybės ir atsidavimo Kristui, Bažnyčiai ir popiežiui tekdavo kęsti priešiškumus ir net persekiojimus. Visi žavėdamiesi žvelgiame į tuos krikščionis, kurie mus moko kaip brangų turtą sergėti tikėjimą į Kristų ir bendrystę su Petro įpėdiniu bei per tai su visuotine Bažnyčia. Vis dėlto santykiai tarp Prancūzijos karaliaus ir Bonifaco VIII netrukus vėl atšilo, ir 1305 m. Dunsas Škotas galėjo grįžti į Paryžių mokyti teologijos <...> [Popiežius Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos katechezė, 2010 m. liepos 7 d.]
